Contenido
- Kelionė į praeitį Cau d’en Borràs
- Kur yra „Cau d’en Borràs“? Vieta ir gamtinės savybės
- Kas atrado šią archeologinę vietovę? Vicente Borràs istorija
- Štai koks yra uolų įdubimas: priešistorinė slėptuvė Oropesa del Mar mieste
- Gyvenimas prieš šimtus tūkstančių metų: gyvūnų ir žmonių liekanos
- Archeologų darbas: kas buvo rasta ir kaip tai buvo tirta
- „Cau d’en Borràs“ įdomybės: stebinantys radiniai
- „Cau d’en Borràs“ svarba Ispanijos priešistorinėje istorijoje
- Kaip aplankyti Oropesa del Mar ir atrasti jos nuostabų paveldą?
- Šaltiniai ir padėkos
Kelionė į praeitį Cau d’en Borràs
Kai pagalvojame apie Oropesa del Mar, greičiausiai į galvą ateina jos paplūdimiai, viduramžių pilis ar gyvybinga pajūrio promenada.
Tačiau pasislėpęs tarp netoliese esančių kalnų yra kur kas senesnis ir įspūdingesnis kampelis: „Cau d’en Borràs“, priešistorinė archeologinė vietovė, kuri mus nukelia šimtus tūkstančių metų atgal, į laiką, kai šias žemes apgyvendino pirmieji žmonės ir daugybė laukinių gyvūnų.
„Cau d’en Borràs“ – tai ne tik urvas, bet ir tikras tolimos praeities liudijimas.
Čia archeologai ir paleontologai iškasė unikalius radinius, pasakojančius apie pirmuosius žmonių apsigyvenimus Viduržemio jūros regione, Iberijos pusiasalyje.
Dėka tokių tyrėjų kaip Eudald Carbonell, Jordi Estévez, Francesc Gusi pastangų ir pirminio Vicente Borràs atradimo, šiandien galime sužinoti, kaip atrodė gyvenimas viduriniame pleistocene.
Šis straipsnis padės Jums atrasti visas „Cau d’en Borràs“ paslaptis: jo vietą, neįtikėtiną fosilinę fauną, mūsų protėvių pagamintus akmeninius įrankius ir įdomų kasinėjimų bei tyrimų procesą.
Pasiruoškite kelionei į tokį tolimą praeitį, kad ją sunku net įsivaizduoti!
Pagrindinis šaltinis: cuevascastellon.uji.es
Kur yra „Cau d’en Borràs“? Vieta ir gamtinės savybės
„Cau d’en Borràs“ yra išskirtinėje vietoje tiek gamtos, tiek strateginiu požiūriu.
Įsikūręs rytiniame „Sierra Litoral del Señor“ arba „Orpesa“ kalnų šlaite, šis uolų įdubimas atsiveria maždaug 140 metrų aukštyje virš jūros lygio, tiesiog perėjime tarp kalnų ir „Plana Alta“ pakrantės lygumų, Kastelono provincijoje.
Administraciniu požiūriu jis priklauso Oropesa del Mar savivaldybei, vietovei, kuri šiandien žinoma dėl paplūdimio turizmo, tačiau senovėje buvo ideali prieglobsčio vieta gyvūnams ir primityviems žmonėms.
Tiksli jo vieta atitinka koordinates 40°05'10" R / 0°48'22" Š, esančias 616 „Villafamés“ lape, kuris yra Geografijos ir kadastrų instituto 1/50 000 mastelio žemėlapyje.
Geologiniu požiūriu „Cau d’en Borràs“ yra infrakretaciniuose sluoksniuose, konkrečiai, ant Aptiense Gargarensis periodo kalkakmenių ir mergelių uolienų.
Šis regionas yra intensyviai karstinis, t. y. reljefą formavo uolienų tirpimas, dėl kurio susiformavo ertmės, įtrūkimai ir bedugnės, pavyzdžiui, ta, iš kurios kyla šis telkinys.
Ši struktūra, kartu su lūžių tinklu, paverčia šią zoną labai pralaidžią vandens poveikiui.
Viena iš svarbiausių aplinkos savybių yra natūrali apsauga nuo stiprių vėjų ir staigių klimato pokyčių, dėl kurios praeityje čia vyravo palyginti stabilios sąlygos.
Be to, netoli urvo vis dar yra nedidelis aktyvus šaltinis, žinomas kaip „Fuente del Señor“, taip pat to paties pavadinimo tarpeklis, šie elementai užtikrino vandens prieigą per sausiausius laikotarpius.
Visa tai paverčia „Cau d’en Borràs“ tikru gamtiniu apžvalgos tašku, iš kurio atsiveria vaizdas į Viduržemio jūros pakrantę, ir tyliu liudininku, kaip atrodė gyvenimas pleistoceno laikotarpiu, dar gerokai prieš tai, kai Oropesa del Mar tapo turistiniu kurortu, kurį pažįstame šiandien.
Kas atrado šią archeologinę vietovę? Vicente Borràs istorija
Už kiekvieno didžiojo archeologinio atradimo dažniausiai slypi smalsumo, aistros ir atsitiktinumo istorija.
„Cau d’en Borràs“ atveju šios istorijos pagrindinis veikėjas yra Vicente Borràs, Oropesa del Mar gyventojas, mėgstantis išvykas į gamtą ieškoti archeologinių liekanų.
Vienos iš daugybės ekskursijų po savo gimtojo miestelio pakrantės kalnų grandinę metu Vicente Borràs aptiko nepastebimą, bet daug žadančią uolų ertmę. Vedamas instinkto ir susidomėjimo istorija, jis nusprendė ją ištirti.
Jis rado įvairių akmens dirbinių (akmeninių įrankių) fragmentų ir suakmenėjusių kaulų, kurie greitai patraukė jo dėmesį.
Suvokdamas savo radinio potencialią vertę, Vicente nedelsdamas susisiekė su Kasteliono provincijos archeologijos tarnyba.
Jis ne tik pranešė apie radinį, bet ir perdavė keletą rastų liekanų, parodydamas aiškų pagarbą paveldui ir pavyzdingą elgesį, kuris leido tinkamai pradėti mokslinį tyrimą.
Provincijos archeologas Francesc Gusi nuvyko į vietą ir patvirtino šios radimvietės didžiulę svarbą.
Tai paskatino 1979 m. surengti preliminarią kasinėjimų kampaniją, kurioje dalyvavo tokie žymūs specialistai kaip Eudald Carbonell ir Jordi Estévez, taip pat Barselonos CSIC Ketvirtinio periodo ekologijos institutas.
Dėka Vicente Borràs atkaklumo ir jo meilės archeologijai, šiandien „Cau d’en Borràs“ pripažįstama kaip viena iš svarbiausių vietų, padedančių suprasti Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės priešistorę.
Nedidelis asmeninis tyrinėjimo žingsnis tapo didžiuliu indėliu į bendrą žinių bagažą.
Įėjimas į „Cau d’en Borràs“. Šalia laiptų vis dar galima pamatyti paskutinius iš urvo į išorę išsipylusios žemės likučius.
Štai koks yra uolų įdubimas: priešistorinė slėptuvė Oropesa del Mar mieste
„Cau d’en Borràs“ nėra tradicinė didelių matmenų, į kraštovaizdį atsiverianti urvas, o greičiau uolos iškyšulio ir įtrūkio-bedugnės derinys, tipiškos karstinio reljefo, kuriame jis yra, savybės.
„Cau d’en Borràs“ įėjimas yra siauras ir keturkampio formos, maždaug 1,80 metro pločio ir 1,30 metro aukščio.
Per mažą, apie 5,5 metro ilgio koridorių patenkama į vertikalų diaklazą, t. y. gilų įtrūkį, kuris įsiskverbia į uolą.
Ši diaklaza nėra tiesiog praėjimas, tai tikras gamtinis šulinys, kurio gylis kasimo metu siekė mažiausiai 8 metrus.
Viršutinė šachtos anga žemyn einant siaurėja, tačiau vėliau vėl išsiplečia, suformuodama unikalią požeminę erdvę, kuri kelia iššūkį tyrinėtojams ir archeologams.
Ši diaklazinė duobė su išoriniu pasauliu buvo sujungta per siaurą vertikalų kaminą, kuris šiuo metu beveik užkimštas natūraliais nuolaužomis.
Šis kanalas tikriausiai tūkstančius metų buvo įėjimo kelias nuosėdoms, gyvūnams ir, kartais, žmonėms.
Aplinka urvo viduje buvo labai ypatinga: nuosėdų sankaupos sukūrė sudėtingą stratigrafiją, susidedančią iš iki 14 skirtingų sluoksnių, sudarytų iš molio, žvyro ir kaulų brekcijos (uolienų, sumaišytų su fosilijų liekanomis).
Šis sluoksnių susikaupimas atspindi tūkstančius metų gamtos istorijos, kurioje įvairūs klimatiniai ir ekologiniai įvykiai paliko savo pėdsakus.
Be to, buvo rasta sulaužytų stalagmitų liekanų ir kalkinių konkrecijų, tai rodo, kad tam tikrais laikotarpiais požeminė aplinka buvo aktyvi ir drėgna, labai besiskirianti nuo šiandieniniam regionui būdingo sausesnio klimato.
Apibendrinant, „Cau d’en Borràs“ buvo puiki prieglobsčio vieta: paslėpta, apsaugota, sunkiai pasiekiama dideliems plėšrūnams ar priešams, be to, strategiškai įsikūrusi netoli vandens šaltinių ir su atviru vaizdu į pakrantę.
Šios sąlygos paaiškina, kodėl jį kartais rinkdavosi tiek laukiniai gyvūnai, tiek pirmosios žmonių grupės, keliaujančios per šį regioną.
1 paveikslas: Vertikalus šachtos-diaklazos pjūvis su atitinkamu stratigrafiniu pjūviu
Gyvenimas prieš šimtus tūkstančių metų: gyvūnų ir žmonių liekanos
Tyrinėti „Cau d’en Borràs“ – tai atverti langą į prarastą pasaulį, kuriame gyvenimas buvo visiškai kitoks nei dabar.
Dėka archeologų ir paleontologų radinių žinome, kad maždaug prieš 400 000 metų ši urvas buvo liudininkas laukinių gyvūnų ir primityvių žmonių sambūvio.
Fosilijos, iškastos iš įvairių šios vietovės sluoksnių, stebina savo gausa ir įvairove.
Tarp labiausiai išsiskiriančių gyvūnų yra didieji mėsėdžiai, tokie kaip lūšis, pantera, mažas šuninių šeimos gyvūnas ir lokys, kuris, tikėtina, priklausė Plionarctos genčiai.
Taip pat buvo rasta smulkių žinduolių, pavyzdžiui, kurmių, pelių (Apodemus sp. ir Microtus sp.), triušių, bei daugybės paukščių rūšių kaulų, o tai leidžia manyti, kad ši urvas buvo traukos centras vietinei faunai.
Tačiau vienas iš labiausiai stebinančių atradimų buvo labai ypatingo gyvūno liekanų identifikavimas: „Hemitragus bonali“, išnykusios laukinių ožkų rūšies.
Tai pirmasis šios rūšies radinys Iberijos pusiasalyje. „Hemitragus bonali“ gyveno kalnuotose vietovėse su vidutinio klimato sąlygomis, o jo buvimas padeda datuoti giliausius šios radimvietės sluoksnius kaip priklausančius viduriniam pleistocenui.
Kalbant apie žmonių buvimą, radiniai taip pat yra labai informatyvūs.
Buvo rasti akmeniniai įrankiai, branduoliai, atplaišos, daužtuvai, priklausantys archajinei kultūrai, tikriausiai susijusiai su pirmosiomis „Homo heidelbergensis“ rūšies atstovėmis arba Europos arkantropinais.
Šie dirbiniai buvo pagaminti labai primityviai, iš riedulių, surinktų iš netoliese esančių paplūdimių, arba iš vietinių akmenų.
Nėra pastebima sudėtingų antrinio apdorojimo technikų, o tai rodo, kad šie įrankiai buvo skirti tiesioginiam naudojimui, pavyzdžiui, mėsos pjaustymui ar medžiagų apdorojimui.
„Cau d’en Borràs“ atskleidžiamas žmonių apgyvendinimo pobūdis nebuvo ilgalaikis ar nuolatinis. Šachtos siaurumas ir ribotos sąlygos leidžia manyti, kad čia lankydavosi tik retkarčiais: nedidelės grupės, kurios, galbūt medžioklės ekspedicijų metu, pasinaudodavo šia prieglauda, kad trumpam pasislėptų, pailsėtų ar apdorotų savo laimikį.
Apibendrinant, „Cau d’en Borràs“ yra vieta, leidžianti įsivaizduoti sunkų ir laukinį gyvenimą, kur kiekviena diena buvo kova dėl išlikimo dar nepaliestoje gamtoje.
Dalinis vaizdas iš urvo-įtrūkio viršaus, atskleidžiantis jo vertikalų išsidėstymą.
Archeologų darbas: kas buvo rasta ir kaip tai buvo tirta
Po pirminio Vicente Borràs atradimo 1979 m. Provincijos archeologijos tarnyba surengė pirmąją mokslinę kasinėjimų kampaniją.
Jame dalyvavo aukšto lygio ekspertai, tokie kaip Eudald Carbonell, Jordi Estévez ir Francesc Gusi, taip pat konsultavo Barselonos CSIC Ketvirtinio periodo ekologijos institutas.
Darbas „Cau d’en Borràs“ vietovėje buvo tikras iššūkis. Archeologai pradėjo nuo detalaus uolos nišos plano sudarymo, išmatavo kiekvieną sekciją ir parengė tikslų stratigrafinį pjūvį.
Buvo identifikuoti 14 skirtingų nuosėdų sluoksnių, kuriuose kaitaliojosi molis, žvyras ir kaulų brekčias.
Kiekviename sluoksnyje buvo rasta vertingų įrodymų:
- Fosilinių gyvūnų liekanas, pavyzdžiui, mėsėdžių, žolėdžių ir paukščių kaulus.
- Akmens įrankiai, pavyzdžiui, branduoliai, daužtuvai ir atplaišos.
- Kalkiniai konkrecijos ir stalagmitų fragmentai, suteikę užuominų apie praeities klimato sąlygas.
Svarbi darbo dalis buvo kruopštus žemės, susikaupusios tiek urvo viduje, tiek už jo ribų, sijojimas.
Dėka šio proceso buvo surinkta daugybė mikrofosilijų ir archeologinių radinių, kurie įprastinių kasinėjimų metu būtų likę nepastebėti.
Be to, radiniai buvo nusiųsti specializuotiems tyrimams:
- Gyvūnų fosilijos buvo tiriamos CSIC Ketvirtinio periodo laboratorijoje.
- Akmens dirbiniai buvo klasifikuoti ir saugomi Provincijos archeologijos tarnyboje, o kai kurie iš jų buvo eksponuojami Kastelono provincijos muziejuje.
Įdomu tai, kad dalį kasinėjimuose dalyvavusios komandos sudarė tiek profesionalūs archeologai, tiek entuziastingi savanoriai, o tai rodo, kad aistra priešistorijai gali sutelkti visą bendruomenę.
Dėka šių pastangų šiandien mes išsamiai pažįstame ne tik materialius liekanus, bet ir Oropesa del Mar priešistorinių gyventojų ekologinį, klimatinį bei kultūrinį kontekstą.
Dalinis 4 ir 5 sluoksnių vaizdas (2,70/4,30 m).
Laikinas šulinio dugnas su 8–14 lygiais (5,30/8 m).
2 paveikslas: Vienpusis „chopper“ tipo įrankis; 1. Branduolys su vienu išskaptuotu paviršiumi; 2. Smogtuvas su nušlifuotu distaliu galu; 3. Vienpusis „chopper“ tipo įrankis; 4. Kortikalinės kulno atplaišos; 5. Smogtuvas su naudojimo įdubimais
3 paveikslas: A) Dešinioji „Capra“ blauzdikaulio distalinė dalis. B) Dešinioji „Hemitragus“ blauzdikaulio distalinė dalis. Vaizdas iš priekio. C) Dešinioji „Capra“ blauzdikaulio dalis. D) Dešinioji „Hemitragus“ blauzdikaulio dalis. Vaizdas iš distalinės sąnarinės pusės.
„Cau d’en Borràs“ įdomybės: stebinantys radiniai
„Cau d’en Borràs“ svarbus ne tik dėl savo senumo, bet ir dėl kelių unikalių radinių, kurie pritraukė tyrėjų dėmesį.
Štai keletas įdomiausių radinių, atrastų šioje archeologinėje vietovėje:
Iš riedulių pagaminti akmeniniai įrankiai
Žmonės, gyvenę „Cau d’en Borràs“, nenaudojo bet kokių akmenų.
Daugelis rastų įrankių buvo pagaminti iš riedulių, surinktų netoliese esančiose paplūdimiuose. Šie rieduliai vėliau buvo paprastai, bet veiksmingai apdorojami, kad būtų pagaminti pjovimo įrankiai, pavyzdžiui, „choppers“, primityvios vienpusės kirviai.
Šis faktas liudija apie protingą prisitaikymą prie aplinkos: pirmieji gyventojai kasdieniame gyvenime naudodavo lengviausiai prieinamus gamtos išteklius.
Nėra ugnies ar sėslaus gyvenimo požymių
Skirtingai nuo kitų radimviečių, pavyzdžiui, L’Aragó ar Lunnel Viel Prancūzijoje, Cau d’en Borràs nerasta nei ugnies liekanų, nei gyvenamųjų statinių.
Tai patvirtina, kad šis radinys buvo naudojamas labiau kaip laikina stovyklavietė, o ne nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl idealiai tiko keliaujantiems medžiotojams ar rinkėjų grupėms.
„Nežinomo“ gyvūno liekanos Iberijos pusiasalyje
Vienas didžiausių rastų lobių yra, be abejonės, „Hemitragus bonali“ liekanos, išnykusios kalnų ožkos rūšies, kuri Ispanijoje anksčiau nebuvo užfiksuota.
Iki tol ji buvo žinoma tik Prancūzijos regionuose. Tai paverčia „Cau d’en Borràs“ vietovę svarbiu tašku, padedančiu suprasti rūšių plitimą viduriniame pleistocene.
Sporadiškos žmogaus veiklos požymiai
Akmens įrankių radiniai šalia gyvūnų liekanų leidžia manyti, kad nedidelės žmonių grupės naudojo šią uolą kaip laikiną prieglobstį. Jie čia negyveno nuolat: atrodo, kad atvykdavo, apdorodavo sumedžiotą grobį ir tada toliau keliaudavo.
Iš tiesų, viename iš giliausių sluoksnių buvo rastas visas gyvūno stuburas, greičiausiai ten išmestas po to, kai jis buvo išdorojamas urvo įėjime.
Kiekviena iš šių detalių paverčia „Cau d’en Borràs“ tikra laiko kapsule, esminiu elementu, padedančiu atkurti mūsų protėvių gyvenimą Viduržemio jūros pakrantėje.
„Cau d’en Borràs“ svarba Ispanijos priešistorinėje istorijoje
„Cau d’en Borràs“ užima ypatingą vietą Iberijos pusiasalio archeologiniame žemėlapyje.
Nors jis mažiau žinomas nei didieji radiniai, tokie kaip Atapuerca (Burgosas) ar Cueva Victoria (Mursija), jo mokslinė vertė yra neabejotina.
Pirmiausia, tai vienas iš nedaugelio tiesioginių liudijimų apie žmonių apgyvendinimą Viduržemio jūros pakrantėje viduriniame pleistocene.
Nors dauguma didžiųjų radimviečių yra pusiasalio viduje arba susijusios su nuolatinėmis gyvenvietėmis, „Cau d’en Borràs“ liudija apie labiau sporadišką gyvenimo būdą, greičiausiai susijusį su medžiotojų-rinkėjų grupėmis, tyrinėjusiomis pakrantės kalnus.
Jūs matysite, kad jo geografinė padėtis, aukštai, saugioje vietoje, su vaizdu į jūrą ir netoli vandens šaltinių, puikiai atitinka to laikotarpio žmonių naudojamus apsigyvenimo modelius.
Kas daro „Cau d’en Borràs“ vietovę unikalią?
- Išskirtinė fauna: „Hemitragus bonali“ buvimas čia daro šią vietą etalonu tyrimams apie rūšių paplitimą pleistoceno laikotarpiu.
- Archainė akmens dirbinių gamyba: rasti įrankiai liudija apie labai primityvias drožimo technikas, būdingas pirmosioms žemutinio paleolito kultūroms.
- Ryšiai su Europa: šis radinys turi bendrų bruožų su Prancūzijos radimvietėmis, tokiomis kaip „Lunnel Viel“ ir „L’Aragó“, o tai leidžia manyti, kad vakariniame Viduržemio jūros regione egzistavo kultūrinis tęstinumas.
Trūkstama grandis tarp pusiasalio pietų ir šiaurės rytų
Archeologai atkreipė dėmesį, kad „Cau d’en Borràs“ yra strategiškai įsikūręs tarp didelių priešistorinių radinių sankaupų pietuose (pavyzdžiui, „El Aculadero“ Kadise) ir šiaurės rytuose (pavyzdžiui, „Cau del Duc de Ullà“ Žironoje).
Šio radinio tyrimai padeda užpildyti migracijos maršrutų ir žmonių apgyvendinimo žemėlapį tokiuose tolimuose laikais.
Kaip aplankyti Oropesa del Mar ir atrasti jos nuostabų paveldą?
Apsilankymas Oropesa del Mar mieste – tai kur kas daugiau nei tik mėgavimasis saule ir paplūdimiu. Ši Kastelono provincijos vietovė slepia tikras istorines perlas, pavyzdžiui, „Cau d’en Borràs“, kurios puikiai papildo bet kokią kultūrinę ar gamtos kelionę.
Nors „Cau d’en Borràs“ šiuo metu nėra masiniam turizmui atviras archeologinis radinys (dėl savo vietos ir saugomos gamtos), žinojimas apie jo egzistavimą suteikia ypatingą vertę apsilankymui Oropesoje.
Jūs galite susipažinti su jo gamtine aplinka eidami pėsčiųjų takais, vingiuojančiais per „Sierra de Oropesa“ kalnus ir „Barranco del Señor“ tarpeklį.
Nuo šių kalnų viršūnių atsiveria įspūdingi vaizdai į jūrą ir reljefą, kuris prieš tūkstančius metų tarnavo mūsų protėviams kaip prieglobstis.
Kitos vietos, kurių negalima praleisti Oropesa del Mar mieste:
- Senamiestis: viduramžių gatvių labirintas, kupinas istorijos ir vaizdingų kampelių.
- Oropesos pilis: XI a. arabų tvirtovė, kurioje rengiamos ekskursijos su gidu.
- „La Torre del Rey“: senovinis XVI a. gynybinis bokštas, iškilęs priešais jūrą.
- Paplūdimiai: „La Concha“, „Morro de Gos“ arba „Playa de la Renegà“, puikiai tinka atsipalaiduoti po kultūrinės ekskursijos.
- „Vía Verde del Mar“ puikiai tinka pasivaikščiojimams ar važiavimui dviračiu, jungia Oropesą su Benicàssimu.
O jei esate archeologijos ar paleontologijos mėgėjai, būtinai apsilankykite Kastelono etnologijos muziejuje, kur eksponuojami kai kurie „Cau d’en Borràs“ radiniai.
Apibendrinant, Oropesa del Mar yra puiki vieta tiems, kurie nori suderinti gamtą, istoriją ir poilsį. „Cau d’en Borràs“ yra svarbus skyrius šioje po žeme paslėptoje istorijoje... ir dabar, taip pat Jūsų maršrute!
Ši archeologinė vietovė verta aplankyti, o aplink ją yra dar daug ką pamatyti. Pilis, senamiestis, apžvalgos aikštelė ir paplūdimiai, visa tai rasite gide „Ką veikti Oropesa del Mar“.
Šaltiniai ir padėkos
Šis straipsnis buvo parengtas remiantis žymių archeologų ir paleontologų, tokių kaip Eudald Carbonell, Jordi Estévez, Francesc Gusi ir Vicente Borràs, atliktais tyrimais, kurių pirminis atradimas atvėrė naują langą į Oropesa del Mar praeitį.
Visa čia pateikta informacija pagrįsta patikimais moksliniais šaltiniais, ypač oficialiu kasinėjimų projekto dokumentu:
Pagrindinė nuoroda:
Carbonell, E., Estévez, J., Gusi, F. (1979–1981). Preliminarūs viduriniojo pleistoceno „Cau d’en Borràs“ (Oropesa, Kasteljonas) radimvietėje atliktų darbų rezultatai. Kasteljono Jaume I universitetas.
Dėkojame visoms institucijoms, tyrėjams ir bendradarbiams, kurie padėjo šiam žmonijos istorijos fragmentui vėl išvysti dienos šviesą.